Okinawa / Aštuntoji ir devintoji dienos / Poilsis prie karštos jūros

Aštuntoji kelionės diena praktiškai buvo skirta kelionei iš Kyoto į Osaką traukiniu ir tada iš Osakos į Nahos miestą Okinawos saloje lėktuvu. Vaikai jau taip pripratę prie kasdienių kelionių, kad be jokių zyzalų dedasi kuprines ant pečių, duoda ranką (jei mes turim laisvų) ir keliauja, kur liepiam. Bet kai nuvargsta arba išalksta, amžinai susimuša - kuris įmes pinigą į automatą, kuris paims bilietą, kuris kur traukiny atsisės ir t.t. Tas labai nervina, ypač dideliame ir karštame mieste, kai mes, tėvai, susirūpinę, kad jų nepamesti, kad jie neiškeptų, daug gertų ir valgytų. Tai tos smulkmenos ir pykčiai mums su Justu tik prideda papildomų raukšlių veiduose. BET, nė minutės nesigailėjome, kad leidžiamės į keliones su jais, kad ir kaip nelengva kartais būtų. Visos kelionės metu nesutikom jokios šeimos, keliaujančios po Japoniją su tokiais mažais vaikais. Tereikia pamatyti Džiugo akis, kai pamato vabalą, kokio Europoj nebūna ir supranti, kad buvo verta.

Nusileidę pasiėmėme išsinuomotą automobilį (gavome praktiškai naują hibridinę Toyotą su vaikų kėdutėmis) ir gyvenamąją vietą, kuriai pasiekti reikėjo pervažiuoti praktiškai visą salą (bet per porą valandų ji yra praktiškai visa pervažiuojama) pasiekėme jau sutemus, tad pavakarieniavom iš lūžom miegoti.

Gyvename per AirBnb rastame namelyje, kuris yra visiškai tradicinis salos gyventojų būstas nuo seniai seniai. Be interneto, be teliko, be kondocionieriaus, be veidrodžio. Tikros atostogos! Namelis tikrai fainas, jaukus, miegama yra ant žemės, kaip senais laikais, o valgoma prie stalo, prie kurio sėdima irgi ant žemės. Yra virtuvė, tualetas, dušas lauke, į kurį aukštaūgiam žmogui nėra lengva patekti. Yra viskas, ko mums, paprastiems keliautojams, tereikia, bet naktį karštoka. Susistatę abu "vėjelius" per kelias naktis gal priprasim.

Ryte ištroškę jūros tiesiu taikymu ten varėm, šis salos krantas yra skalaujamas Rytų Kinijos jūros ir praktiškai Ramiojo vandenyno. Artimiausias paplūdimys nuo namelio yra už penkių minučių kelio pėsčiomis, bet nuėję pamatėme žiauriai nusekusią jūrą, kurioje nebuvo įmanoma maudytis, tik vaikštinėti po išlindusius koralus ir ieškoti visokių krabų ir jūros žvaigždžių, kas vyrams tiko, o mes su Emile ėjom patikrinti kito greta esančio paplūdimio, bet ten buvo tas pats. Emilė taip sukaito, kad be jokių cypavimų lindo po lediniu dušu namelyje.

Po šių nesėkmingų maudynių sėdome į automobilį ir nutarėme pasivažinėti po apylinkes. Per tiltą nuvažiavome į kitą mažą salelę, ten radom jaukią kavinukę, atsigėrėm vietinio tikrai neblogo Orion alaus, užkandome (po truputį pagauname save grįžtant prie noro valgyti tokį maistą kaip pica ar pan. ) apsipirkome vakarienei (nes kolkas neradom aplink tinkamų kavinių). Pakeliui matėme tikrai neblogų paplūdimių, tad tikrai bus kur pasimurkdyti kitomis dienomis, nes būsime čia savaitę, iki pat atostogų pabaigos.

Grįžę bandėm laimę prie jūros vėl ir pavyko! Jūra buvo visiškai kitokia, nei ryte - gili ir banguota, tikras rojus!

Na tai va, susipažinome su apylinkėmis, žiūrėsime, ką rasime saloje įdomaus rytoj. Iš esmės Okinawa LABAI skiriasi nuo likusios Japonijos. Tai viena iš neturtingiausių šalies vietų, bet patys japonai plūsta čia atostogauti, tad žmonių ir eismo nemažai. Kaimelis, kuriame gyvename man primena Malaiziją (net dėmesio šviesiaplaukiai vaikai sulaukia čia panašiai, tik tas dėmesys tylus ir niekada nevirsta į žandų žnaibymą), tik čia milijoną kartų daugiau higienos ir tvarkos, ką japonai mėgsta, bet kaimelio gyvenimas verda panašiai. Artėjant prie didesnių miestų matyti ir daug gigantiškų prabangių viešbučių ir visur turbūt ir amerikiečiai kariai (kurių čia virš keliasdešimt tūkstančių gal) yra palikę savo pėdsaką, todėl visur rasi McDonalds restoranus, kepsnių restoranus ir t.t. :)) Iki!!!

Apylinkės visiškai japoniškos - užsieniečio nesutiksi. Nesutiksi net jokio užrašo ne japoniškais rašmenimis.. Šalia yra parduotuvė, kurioje galima rasti viską, ko reikia, o visa kita jau tolėliau.