Tokijas / Pirmoji diena / Ueno parkas

Daug kam, netgi mums patiems, šiemetinė atostogų kryptis pasirodė netikėta - Japonija. Bet, kai esame keturiese ir užmatome Kataro avialinijų akciją, siūlančią vaikams keliauti nemokamai, mes ilgai nesvarstome.

Taigi, skrydis pasisekė neblogai. Lagaminai pamesti nebuvo, į skrydžius suspėta, vaikai elgėsi pakankamai padoriai lėktuve, gal tik pati paskutinė dalis nuo oro uosto Japonijoje iki gyvenamosios vietos Tokijuje buvo sunkiausia, nes buvo naktis, Džiugas užmigo traukiny, Emilė irgi vos vilko kojas, o mes su krūva lagaminų ir kuprinių... Tai truko tik pusvalandį, bet privargom labiau nei per keliolikos valandų skrydį.

Apsigyvenime mes per AirBnb rastame butelyje gana patogioje vietoje, kur visi esminiai Tokijo dalykai pasiekiami traukiniu per keletą stotelių. Planuojantys kelionę į Tokijų, pasirūpinkit nakvyne labai iš anskto, mes rūpinomės gana iš anksto, bet jau nebelabai buvo iš ko rinktis..

Butas normalus, tvarkingas, bet ŽIAURIAI mažas. Ištiesus lovą vaikams ir praskleidus lagaminus, vietos kojai padėti nebelabai ir lieka. Dušas su tualetu tik šiek tiek didesni nei lėktuve! Bet nieko, mes va jau antrą vakarą grįžtam tik nulūžti, tai problemų dėl dydžio nėra.

Šeštadienį ryte išsimiegojome ir turbūt apsipratome su laiko skirtumu, prisitaikėme ir nutarėme keliauti pažindintis su miestu 30 laipsnių karštyje. Tai jei prie laiko pripratome greit, prie karščio ne taip, nes kaip žinia, nei Danija nei Lietuva šiemet karščiais nelepina... Bet į vakarą jau apsipratom ir prie tos šilumos. Čia va mūsų gatvė:

Dieną praleidone Ueno parke, kuriame gausu įvairių veiklų ir jis mums buvo gana netoli. Rajonais aš nevardinsiu, nes dar tikrai maišausi pavadinimuose...Man jie visi vienodai skamba kolkas. Bet kas gerai, kad bent jau kaip rašomi, taip ir tariami, tai įmanoma susigaudyti. Turėjome planą aplankyti zoologijos sodą, nes būtinai turėjome pamatyti pandą ir vieną - Nacionalinį gamtos ir mokslo muziejų. Pradėjome nuo zoologijos sodo, pamatėme miegančią pandą ir keletą gyvūnų, kurių neturime Kopenhagos zoologijos sode ir vaikštinejome, nes buvo įdomu, nors ir žiauriai karšta.

Čia Emilei yra labai karšta. Ačiū vandens "stotelėms":

Paskui visi iškepę patraukėme atsivėsinti į Nacionalinį gamtos ir mokslo muziejų. O jis tikrai įspūdingas! Gaila, kad jėgos jau mūsų nuo karčio ir po skrydžio reikalų, buvo gana pasekę ir viso nuodugniai nepraėjome. Labai daug interaktyvumo, naujovių, žinoma, daug ir žmonių. Gaila tik, kad praktiškai nebuvo angliško užrašo, o kai kurie eksponatai buvo tikrai įdomūs.

Prie muziejaus buvo tikro dydžio banginio skulptūra. Išlindom iš ten jau vakarop ir tada vaikai pamatė fontaną, į kurį lipo atsivėsinti (mes nežinojom, kokios taisyklės dėl to yra šioje taisyklėmis besivadovaujančioje šalyje, bet leidom, kai pamatėm kelis vietinius ibridusius irgi), taip pritraukdami aplinkinių dėmesį ir net fotografę, nes finale jie buvo šlaput slaputėliai, kad reikėjo viską gręžti ir nesėsti traukiny ant kėdės grįžtant, nes gali likti bala.

Dienos finalui mes dar apsilankėme aštuonių (!!!) aukštų elektronikos parduotuvėje kaimynystėje. Garbės žodis, aš nesu buvusi tokio asortimento parduotuvėje gyvenime. Ten pat buvo ir kavinių, vaikai labai norėjo sušių, tad užsukome išbandyti, mums su Justu buvo skanu, bet vaikai raukėsi nuo visko, iš ko sušis yra pagamintas. Panašu, kad sušių šiai kelionei jau pakaks :)) O nuotraukoje aš stoviu prie netikrų patiekalų ekspozicijos restorane, kas visai naudinga tais atvejais, kai nėra angliškpo patiekalų vertimo.

Bendrai kalbant, kokią Japoniją ir japonus įsivaizdavau, tokia ji ir yra - švari, tvarkinga, bet tuo pačiu ir perkrauta dideli ryškių reklamų. Žmonės intravertiški, tylūs, bet kai pardavinėja ledus zoologijos sode rėkia kaip išprotėję. Taisyklės yra visur ir jų laikomasi - traukinių stotyse visi kaip robotukai eina išsirikiavę ir jei pasimaišo koks vaikas ne pagal taisyklę (t.y. mūsų, VISADA mūsų), tai atrodo, kad jie net nežino kaip elgtis, pasimeta ir sustingsta. Visur kupina technologijų ir modernumo, vienoj vietoj mačiau klozetą, kuriame pagal pageidavimą galima įsijungti muziką, bet traukinio bilietėlio (ir šiaip beveik nieko) nenusipirksi kortele, visada reikia grynųjų. Ir dar beveik niekas nešneka angliškai, kiek mes čia per vieną dieną sutikom. Nuo Malaizijos labai skiriasi kolkas ir tuo, kad mes čia niekam neįdomūs, niekas pagaliau Emilei negriebia už žandų iš susižavėjimo šviesiais plaukais ir žydrom akim.

Ai ir dar! Mes nesuprantam kodėl, bet bent jau čia, kur gyvenam nėra mašinų beveik! Pravažiuoja viena kita, bet tik tiek. Kodėėėl??

Tai tiek pirmai dienai tų įspūdžių. Kolkas mums šiek tiek per daug žmonių (nors jie ir tylūs kaip žemė ir bijo būti paliesti) ir aš jau visai norėčiau į kokią ramesnę šalies vietą. Tikiuosi papildyti kitomis dienomis! Ir tikiuosi, kad patinka naujas blog'o vaizdas.