Po Essouira laukė daug vairavimo. Keliavome iki dykumų, kas reiškė apie 500 km per kalnus ir t.t., tai kilometrai buvo gana lėtai įveikiami. Susiplanavome dvi nakvynes pakeliui. Bet planus pajaukė ir netikėtai prasidėjęs lietus. Ir lijo ne šiaip sau truputį, o tris ištisas dienas! Gerai, kad jas praleidome kelyje, bet ir tas kelias buvo pilnas iššūkių. Na bet apie viską iš pradžių :)
Nuo Essouiros keliavome vandenyno pakrante šiek tiek pro Agadir ir kitus banglentininkų pamėgtus miestukus. Pirmai nakčiai apsistojome kažkur tarp kalnų ir pradėjome šalti, nes temperatūra buvo gal tik keli laipsniai šilumos, o viešbučiai ten praktiškai be šildymo, tik gali gauti pledų kiek nori.
Pakeliui nesutikom jokių turistų, o ir vietiniai per lietų susislėpę, su baime, kad jų nameliai, statyti iš purvo, neištirptų...
Kitą visą dieną keliavom toliau, iki Nkob miestelio, jau ten visai įsilijo, be jokio sustojimo, tai matėm tik viešbutį ir minimaliai miestelio. Jau šią dieną teko patirti iššūkių kelyje dėl patvinusių upių, kurios tiesiog atsidūrė ant kelio...
Ryte darėsi dar įdomiau, nes lietus nenustojo, o mums reikėjo keliauti iki dykumos. Tad kelyje reguliariai sutikome tiesiog daugybę patvinusių upių. Vietiniai nelabai patys žinojo, kaip elgtis, ar rizikuoti jas įveikti ar apsisukti ir važiuoti atgal. Tuo tarpu ir kitas kelias, nuo Marakešo, buvo užverstas... sniegu. Buvome keliose situacijose, kur atrodė nebegalėsim pajudėti nei pirmyn nei atgal! Bet neskubant, imant pavyzdį iš kitų, rizikuojant, mums pavyko pasiekti Merzouga, kur plyti fantastiška dykuma. Apie ją - kitame įraše.