Per šias dvi dienas daug važinėjome po salą. Kadangi atvažiavome iš salos pietų, nutarėme pavažiuoti ir į šiaurę pasižvalgyti kas gero ten. Hiji krioklys buvo pirmasis lankytinas objektas, kuris buvo dar ir mokamas, bet takas iki krioklio gražiai sutvarkytas, tad suprantam, kad tam išlaikyti tikrai reikia nemažai pastangų, nes takas veda į kalnus, lipdami sutikome darbininkus nešančius po lentą aukštyn per džiungles, kad atnaujinti tiltuką. Takas driekiasi apie pusantro kilometro per džiungles, tad vaikams buvo rojus rasti visokių vabalų ir smulkių gyvūnų (aš, jei nuoširdžiai, labiau mėgstu žmones).
Krioklys gražus, 23 metrų aukščio ir atrodo gaivus, BEEEET jame nebuvo galima maudytis. Kartais atrodo, kad japonai nepasitiki turistais ir visada turi labai daug draudžiančiųjų ženklų ir taisyklių. Sukaitus po ilgo kelio tai buvo gana nemažas nusivylimas.
Bet eidami atgal radome porą neblogų vietų atsigaivinimui! To tikrai labai reikėjo - kai kuriomis dienomis tas karštis dar gana tveriamas, kai kuriomis - ne. Kartais vaikams būna taip karšta, kad jie nepaiso kuklumo ir varo į vandenį nuogi arba tik su apatiniais.
Paskui keliavome dar toliau į salos viršų. Capo Hedo yra vieta pačioje pačioje salos šiaurėje, kur Rytų Kinijos jūra jungiasi su Ramiuoju vandenynu. Tikrai gražu.
O vat paskui mes tikėjomės dar kažką toje salos dalyje pamatyti ir nusimaudyti nuostabiajame Ramiajame vandenyne, bet ta salos dalis tikrai kažkokia apleista - daug kur yra saugoma JAV kariuomenės teritorija, prie pakrantės taip arti neprivažiuosi, o ką jau kalbėti apie normalias kavines pavalgymui, viskas tikrai kaip išmirę ten.. Atrodo yra namų ir nemažų, bet aplinkė nė gyvos dvasios..
Sustojom prie vienos iš užtvankų ir jau prieš pat pat leidžiantis saulei kažkur pavyko murktelėti, bet man mūsų jūra prie namelio patinka labiau! Bet tas laikas, prieš pat saulei leidžiantis, yra pats geriausias maudynėms, nes didžiąją dienos dalį jūra ir vandenynas būna nusekę. Bet ir nusekus galima ten leisti laiką, ieškoti krabų, ne taip kaip Malaizijoj, kur nusekus jūrai pasimato į ją sumestos šiukšlės, nuo batų iki skalbimo mašinų..
Naktis buvo nevisai rami, nes kur buvus kur nebuvus, Džiugui iškrito plomba iš dantuko ir buvo daug ašarų dėl skylėn prilindusio maisto. Tai pakoregavo mūsų kitos dienos planus, gerai, kad jų griežtų labai ir neturėjom. Praktiškai visą dieną praleidom ieškodami kur jam jį sutvarkyti, nes dantų klinika neatrodė problema, problema buvo anglų kalba.
Pirmiausia užsukom į ligoninę visai šalia namelio, kur visas registratūros personalas atrado vieną žmogų šiek tiek šnekantį angliškai. Jis pasakė, kad jų dantistas šiandien nedirba ir nusiuntė į kitą ligoninę, kitame mieste. Džiugui kažkaip tą skylę mes sugebėjom išvalyti ir jam neskaudėjo, kol nevalgė, tai tas važinėjimas iš vienos vietos į kitą nebuvo varginantis, bet norėjosi tai sutvarkyti, nes su jo dantimis geriau nejuokauti..
Antroji ligoninė buvo kiek pilnesnė, didesniame mieste, ten registratūroje gavome angliškos pagalbos gana nesunkiai, bet kalbėjo labai minimaliai. Bet ji padėjo skambindama į kelias dantų klinikas (nes pačioj ligoninėj padėti kažkodėl irgi negalėjo), kol pagaliau rado mus priimsiančią kliniką, kur "english is ok" dar tolimesniame į pietus miestelyje. Iki priėmimo mes dar pakeliui į vandenyną vėl pūkštelėjom.
Na o jau trečiojoj vietoj viskas pavyko greitai, sklandžiai ir netgi nebrangiai. Daktaras angliškai kalbėjo minimaliai, bet tiesiog pasitelkė vieną iš klienčių į pagalbą. Tad Džiugo skylė VAKAROP buvo sulopyta.
Pamatę, kad dar šiandine turime laiko ir gal dar spėtume kažkaip pasikultūrinti, užsukome į Nakijin pilies griuvėsius, prie pat mūsų gyvenamosios vietos. Užkandome ledų - susiradome mėgstamus:
Griuvėsiai tikrai įspūdingoje vietoje, įspūdingo dydžio ir yra įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Išsamiau galima susipažinti čia.
Mūsų kelionė nenumaldomai artėja prie pabaigos, tad manau, kad tai buvo priešpaskutinis įrašas. Bet paskui bus kitos kelionės, tikėkimės!