Priešpaskutinę kelionės dieną, ketvirtadienį, mes nutarėme grįžti ten kur jau buvom, prie akvariumo, nes buvome jo viduje, bet sužinojome, kad aplinkui pilna kitų įdomybių, didžiuliame, sutvarkytame parke.
Nuvykę patekom į dar vieną galingą liūtį, kurios Džiugui dar pasirodė maža, tai jis išsimaudė dar ir fontane.
Pirmiausia pasižiūrėjome delfinų pasirodymą (finale tai darėme net du kartus). Tikrai įspūdingas.
Po to apsilankėme tropiniame augalų parke, kuris buvo žavingas, kupinas įvairiaspalvių žiedų, tvarkingas ir labai tuščias, nes visi turistai buvo akvariume. Buvo ten ir vabalų dalis, kuri padarė šį objektą dar įdomesnį vaikams. Po visko dar nusimaudėme ten pat esančiame Emerald paplūdimyje, kur tris žmones prižiūri penki gelbėtojai.
Paskutinės kelios dienos Okinawoje buvo pakankamai paprastos ir jau nebeperkrautos turistine prasme, bet gana sudėtingos kitomis prasmėmis. Penktadienį, paskutinę dieną prieš mūsų išvykimą dar nutarėme pasivažinėti palei vandenyną, gal užsukti į kokias parduotuves ir panašiai, paskui jau tik susikrovėme daiktus, pavakarieniavome savo atrastoje kavinėje netoli namelio ir laukėme ryto, kai išvyksime.
Bet tą paskutinę naktį mes visi praktiškai nemiegojome, nes Džiugui susikomplikavo danties reikalai… Visą naktį praverkė, nežinojom kaip padėti, žinojom tik, kad ryte, prieš skrydį dar turim spėti sulakstyti į mums jau pažįstamą kliniką, jei norime ramios paros grįžtant namo.. Ačiū gydytojui, kuris ne tik kad dirba šeštadieniais nuo devynių, bet pamatė mus jau stovėjimo aikštelėje, suprato, kad kažkas nutiko ir pakankamai greitai sutvarkė tą dantuką tiek, kiek buvo įmanoma ir dėl visa ko prikrovė mums visokiausių vaistų bei parašė raštelį gydytojai Danijoje apie tai, ką atliko. Aišku, šis vizitas kainavo visus mūsų likusius pinigus, tad nepykite, kad nesugebėsime parvežti lauktuvių. Dėl finansų ir laiko stokos.
Džiugas tikrai tvirtai laikėsi, bet mūsų pirmasis skrydis iš Okinawos į Tokijų, švelniai tariant, pakibo ant plauko. Lėkėm iš tos klinikos, stojom sisiot, pilt degalų, strigom miestuose… Vėlgi ačiū vaikams, kurie padėjo visur spėti ir nesusimušė nei karto. Tik pamatę kiekvieną kylantį lėktuvą klausė, ar tas buvo mūsų? Palikę automobilį nuomos punkte 11.45, iš kurio iki oro uosto dar reikia 15 minučių važiuoti autobusu, mes sugebėjom spėti į lėktuvą 12.35. Manom, kad mes supermenai. Bet daugiau nenoriu to patirti.
Bendrai (ir gana trumpai, nes visko papasakoti neįmanoma) kalbant apie kelionės įspūdžius, tai keliauti tikrai buvo verta, kartais sunku, bet tikrai įsimintina ir įdomu. Šalis tokia įdomi, jog jaučiame dar pamatę jos tikrai per mažai, čia galima grįžti ir grįžti...
Pirmiausia turbūt yra paminėtini kontrastai, kurie sutinkami kiekviename žingsnyje. Dabar aš visko tikrai neatsiminsiu, bet tarkim, šalis yra moderni, bilietus ir viską gali pirkti tiesiai iš automato, bet mokėjimas visuomet vyksta grynaisiais pinigais.
Taip pat, toje pačioje modernioje šalyje, žmonės įdarbinti keistose vietose. Pavyzdžiui, trys dėdės rodo įsukimą į parkavimo aikštelę, kuri ir taip gana aiškiai pažymėta. Ir stovi taip karštyje visą dieną.
Dar, gyvendami tekančios ir tokios karštos saulės šalyje, žmonės, ypač moterys, saulės itin bijo, būna apsimūturiavusios nuo pėdų iki galvos, su vėduoklėm, skėčiais ir skafandrus primenančiom kepurėm, maudosi dauguma irgi su rūbais.
Mums apskritai ten viskas kvėpėjo lengva paranoja arba nežinau, gal mes turėtume būti labiau atsargūs. Pavyzdžiui, paplūdimyje, kuris nėra saugomas, murkdėmės kiek norėjom ir kaip norėjom, o saugomuose negalima nardyti, vaikui būti vienam (nors vandens jam iki bambos), viskas aptverta tinklu nuo medūzų, už kurio plaukti negalima ir tai paverčia paplūdimį leliukų baseinu.. Toks paplūdimys visada pasitinka lankytoją kokiu 10 punktų taisyklių sąrašu. Na ir muziejuose ar lankomuose objektuose nieko negalima paliesti, krioklyje nusimaidyti, na bent kojas pamirkyti.. Ir t.t. Manau, kad tai nėra šalis ekstremalams.
Patys japonai irgi matyti, kad gyvena pagal taisykles – eiti tam tikra gatvės ar tako puse, stovėti tvarkingai eilėje, nesistumdyti, nesiliesti ir labai tyliai kalbėti arba išvis nekalbėti. Mūsų vaikai, kai būna nusikalę, nemoka šitų dalykų ir kai mes bandom priminti nuo nuovargio kartais jau nebegirdi, tada japonų akyse aš tikrai pamatau siaubą ir pasimetimą, kaip čia elgtis, kai vaikas pastojo kelią nuėjęs ne ta puse...
Bet aš nenoriu skambėti neigiamai, tik papasakoju, ką mačiau, nes tokie žmonės, tokie įpročiai ir tokia kultūra irgi reikalinga ir manau kai kuriuose versluose ar paslaugose tikrai praverčia. Dėl tokių principų pavyzdžiui viskas lankomuose objektuose ar viešajame transporte vyksta be galo efektyviai. Ir aptarnavimo kokybė visada labai aukšta – tiek išvaizda, tiek manieromis, tiek šiaip visa bendra patirtimi, kurią gauni gavęs paslaugą.
Man tikrai įdomu stebėti žmones ir aš asmeniškai miestuose dar būčiau pasilikusi ilgiau, panagrinėjusi žmones, kaip jie viską veikia ir visas tas 11 aukštų parduotuves dar, kur gali rasto VISKO, bet reikėjo paisyti šeimos ir atiduoti duoklę miškui taip pat.
Jei reikėtų padalinti patarimų keliautojams, tai turiu tik kelis esminius, visi kiti jau turbūt priklauso nuo kelionės detalių:
1. Pasiruoškite, kad anglų kalba čia kalbama tikrai silpnai. Tikrai, labai. Dažnu atveju tai nemažina aptarnavimo kokybės, kaip bebūtų keista. Bet detales išsiaiškinsi sunkiai.
2. Labai smarkiai vartojami grynieji, beveik visur.
3. Karštis karštis karštis, pasiruoškite jam ir vilkitės būti kartas nuo karto paplauti toooookio faino ir gaivinančio tropinio lietaus.
4. Viską visur ragaukit ir skanaukit. Ir gerkit, jei mėgstat. Maistas tikrai aukštos kokybės. Nė karto nenusivylėm.
5. Kai planuojat lankytinus objektus, stenkitės išlaikyti 50 / 50 santykių tarp lauko objektų ir vidaus objektų. Taip pamatysit visko daugiau, pailsėsit nuo karščio.
O aš kelionės pabaigoje apklausiau ir mūsų keliautojus, kas padarė didžiausią įspūdį. Nesu tikra, kiek tame objektyvumo, nes mažieji keliautojai apklausinėjimo metu jau buvo pamiršę kelionės pradžią, bet vistiek.
DŽIUGAS:
1. Vabalai tropiniame sode. Patiko dėl to, kad jie yra dideli ir buvo galima paliesti juos. Patiko labiausiai tas pats didžiausias su ragu. Norėčiau sutikti jį gamtoj.
2. Pokemon center patiko, nes mėgstu Pokemonus ir radau savo geriausiam draugui Sebastian dovaną su gimtadieniu ten.
3. Greitas traukinys. Nes turėjo smailią nosį irgreitai nuvežė kur reikia.
Kas tau buvo sunku kelionėje? Sunku buvo lipti kur daug raudonų vartų ten, bet ir patiko, nes bambukų miškas buvo. Karštis buvo sunku. O gyyventi patiko labiausiai namelyje paskutiniame, nes yra labai įdomios durys ir stalas (danties nepaminėjo, nes kai neskauda būna pamiršęs, o interviu metu neskaudėjo).
EMILĖ:
1. Zoologijos sodas. Nes pamačiau pagaliau pandą. Ir dar nupirkau sau pandą.
2. Man patiko važiuoti su mašina. Ir kai važiuodavom su mašina man labai patikdavo eiti į parduotuvę. Labai patiko tokia didelė ruda parduotuve kur tau (sako man, mamai) pirkom kažką.
3. Suktis apžvalgos ratu. Nes laaaaabai mes aukštai buvom, aš nebijojau visai.
Gyventi man patiko labiausiai toj saloj, kur mes gavom mašiną (Okinawoj). Kas buvo sunku tau kelionėj? Nieko nebuvo sunku man, tik truputį sunku buvo miegoti, nes negalėjau meškučio apkabinti (??) ir tada paskui eiti visur.
JUSTINAS:
1. Miraikan muziejus Tokijuje. Nes jis tikrai įdomus ir įspūdingai, moderniai įrengtas. Atrodo gal labiau vaikams, bet ir suaugusieji ras ten ką veikti.
2. Pilis Kyote ir šventykla. Gražu ten visas tas japoniškas stilius su išpuoselėtais parkais. Man tik gaila kiek, kad prie šventyklos neužkopėm į patį žygio finišą.
3. Okinawoj labiausiai patiko akvariumas. Bet tikrai turiu paminėti ir tą salos šiaurę, kuri kardinaliai skiriasi nuo pietų tuo, kad ten mažai gyvybės, bet daug geros gamtos. Ir pilies griuvėsiai prie mūsų namelio buvo tikrai įspūdingi.
4. Maistas. Patiko visur.
ASTA:
1. Tokijus. Visiškas favoritas, su savo dangoraižiais ir tvarka. Ten toje vietoje, kur važiavom į mokslo muziejų monorail'u, tikrai buvau išsižiojus. Arba tada, kai užkilom apžvalgos ratu arba į savivaldybės bokštą. Negaliu su niekuo palyginti tos didybės.
2. Delfinai. Turbūt vieninteliai nekailiniai gyvūnai, kurie man patinka. Negaliu patikėti, kokie jie protingi ir koks geras buvo jų pasirodymas. Dar vienas kelionės momentas, kai sėdėjau išsižiojusi.
3. Jūra, paplūdimys prie namelio. Kiek mes beieškojome nuostabiausio ir idealiausio paplūdimio, man mieliausias buvo tas, kuris buvo arčiausiai namelio, kuriame gyvenome - visada tuščias, platus ir pilnas vandens įdomybių.
Ačiū skaičiusiems, tikiuosi, kad pavyks toliau rašyti blog'ą aktyviau..