Vienas iš dalykų, ką man davė Daniškas universitetas yra nuostabi darbo grupė, su kuria įvykdėme krūvas projektų per tuos dvejus metus - skirtingas amžius, kultūra, savybės mus vienyjo, o ne skyrė. Liliana - lenkė, iš miestelio netoli Krokuvos, Oliver - danas iš Kopenhagos. Prie mokslinių darbų ir prie alaus bokalo daug diskutavom apie šalių skirtumus ir nutarėme, kad vienas iš geriausių būtų tai patirti yra tas šalis pamatyti. Tad keliavome penkioms dienoms į Krokuvą ir turim Vilnių artimuose planuose.
Ketvirtadienio vakarą visi susirinkome Krokuvos centrinėje stotyje, kur Liliana supažindino su savo šeima - Patriku ir Kuba. Tą vieną naktį pernakvojome pas jos gimines ir penktadienį nuo ryto keliavome ilgokai į Zakopanę - kalnų kurortą prie Slovakijos sienos. Kelionė buvo ilgoka, nes vinguriavome kalnų keliais. Bet patys kalnai mums su Oliveriu, žmonėms iš lygumų kraštų, padarė beprotiškai didelį įspūdį. Įsikūrėme Jano apartamentuose, kur kiekvienas turėjome po erdvų kambarį su virtuve, balkonu ir nepakartojamu vaizdu.
Pirmąją dieną Zakopanėje keltuvu užkilome ramiai pabūti Gubalowka viršūnėje, nes nemažai laiko sugaišome kelionėje, tad šiai dienai didesnių viršūnių neplanavome:
Tą vakarą dar pasivaikštinėjome pagrindine miestelio gatve, pavakarieniavome ir ilgai pliurpėme savo jaukiame viešbutyje.
Kitą rytą kėlėmės anksti, nes kilome į kalnus. Autobusu važiavome iki Kužnice miestelio, o ten nustebino beprotiško ilgio eilė į keltuvą! Būtume turbūt visą dieną stovėję, bet kadangi numatytu laiku jau turėjome sėdėti autobuse atgal į Krokuvą, negalėjome sau to leisti ir nusipirkome bilietą "be eilės" daug brangiau ir užkilome į Kasprowy viršukalnę:
Kalnai tikrai yra įspūdingi! Pasivaikščiojome mažokai, tad norisi ten grįžti dar ir dar. Paskui sėdome į autobusą ir vakare buvome Krokuvoje, kur mūsų laukė vėl Patrik su Kuba. Ėjome valgyti skanių sumuštinių ir ragauti alaus bei kitų gėrimų:
Kitas rytas kai kuriems nebuvo lengvas, bet mes vistiek keliavome į turą į Aušvico koncentracijos stovyklą. Įspūdis, pabuvus ten, yra nenusakomas, kai suvoki, kokio masto žudynės tai buvo ir vis bandai savęs klausti kodėl. Turėjome fantastišką gidę, kuri dramatiškai (bet nepernelyg) sugebėjo perteikti įvairias asmenines Aušvičo sėkmingas ir nesėkmingas istorijas:
Sekmadienį jau mes pagaliau prisiruošėme turui po Krokuvą, pradedant didžiausia Europoje viduramžių turgaus aikšte, toliau lendant į universiteto kiemelius ir šiaip tyrinėjant gatves. Man LABAI priminė Vilnių. Pirmadienį dar pasivaikštinėjome ir vėlai vakare skridome atgal į Kopenhagą.
Ačiū draugams už kelionę! Ačiū Justui, kad laikė namų kampus! Visiems linkiu apsilankyti Krokuvoje, nes tai ne tik žydintis gražus ir švarus Europos miestas, bet ir miestas, turintis begalę sąsajų su Lietuva.